į pradžią turinys susisiekite  
Joga » Jama ir Nijama

 

Indijos išminčius Patandžalis Maharišis „Jogos sutrose“ (įvairūs šaltiniai teigia, kad veikalas parašytas II-IVa. pr.m.e.) apibendrino ir susistemino nuo seniausių laikų Indijoje žinomas įvairias jogos mintis ir praktikas, suteikdamas joms vieningą filosofinį bei psichologinį pagrindą.

 

Tai nurodymai, kaip eiti 8 pakopų jogos keliu:

  1. Jama

  2. Nijama

  3. Asana

  4. Pranajama

  5. Pratjahara

  6. Dharana

  7. Dhiana

  8. Samadhi

Jama ir nijama padeda išmokti kontroliuoti savo jausmus ir emocijas. Tai nesuteiks naudos, jei jeigu dėl to tapsite kritiškesni kitiems. 

 

Asanos suteikia kūnui jėgos, sveikatos, harmonijos.

 

Pranajama ir pratjahara padeda reguliuoti  kvėpavimą ir veikti savo sąmonę.

 

Dharana, dhiana ir samadhi suteikia žmogui harmonijos su savimi ir Visatos jėgomis pojūtį.

 


 

Dažniausiai dabar jogos pažinimas pradedamas iš karto nuo trečiojo - asanų - laiptelio. Bet turime žinoti, kad pirmieji du (jama ir nijama) yra tvirtas pagrindas tolimesniems etapams:

 

 1. Yamas (Jama) – tai jogos medžio šaknys, jogos praktikos pagrindas. Tai moraliniai apribojimai, skirti pažaboti mūsų egoizmą, pyktį, įvairias priklausomybes ir ydas. Jama turėtų būti praktikuojama ne tik mūsų veiksmuose, bet ir kalboje bei mintyse. Išskiriami 5 jos laipteliai:

 

 1.1. Ahimsa (Achimsa)reiškia meilę, neprievartą, nepiktybiškumą, nežudymą, taip pat – bet kokio pikta linkinčio ketinimo nebuvimą. Svarbu yra tai, kad turime išmoktume nesipriešinti ir blogo mums linkintiems.

 

Labai paprasta yra pasakyti, kad turime mylėti vieni kitus. Bet meilės koncepcija yra pernelyg didinga, kad taip lengvai ją suvoktume.

Gilesnė ahimsos praktikos esmė yra ta, kad žmogus mokosi atsisakyti priešiškumo, nesantaikos, mokosi neteisti ir nesmerkti.

 

Laikytis ahimsos principo reiškia elgtis draugiškai ir geranoriškai bei stebėti, ar mūsų mintys ir veiksmai veda asmeninio tobulėjimo ir visuotinio gėrio link. Neprievarta turėtų būti visur – mūsų kūne, kalboje, prote. Be abejonės, tai ir vegetarinė mityba.

 

Ahimsą praktikuojame ir tada, kai asanų metu stengiamės nepadaryti žalos sau, gerbiame savo kūno poreikius ir nereikalaujame iš jo daugiau, nei jis dabar gali.

 

Praktikuodami ahimsą išsivaduosime iš baimės, prievartos ir pykčio, savyje ugdysime supratimą ir atlaidumą. Juk kenkdami kitiems pirmiausia kenkiame sau.


 

 1.2. Satya (Satja) - tiesos meilė, teisingumas. Tai išlaisvina mūsų gyvenimą nuo melo, paskalų, barnių ir paniekos. 

 

Dažnai susiduriame su gana subjektyviu faktoriumi – „o kas žmogui gerai?“. Atsakymą galime rasti mąstydami apie tai, ar pirmiausia neapgaudinėjame patys savęs, ar patys sau nemeluojame, nenorėdami kažko pripažinti. Jei tiesos sakymas gali įskaudinti kitą žmogų, verčiau nesakyti nieko, bet tik nemeluoti.

 

Pasaulį priimkime tokį, koks jis yra, suvokdami, kad tikrovė yra pasirinkimo ir vertinimo dalykas.

Patandžalis tiesą apibūdino kaip minties, žodžio ir veiksmo vienybę. Turime suprasti, kad tiesa, meilė ir Dievas yra tos pačios realybės skirtingi veidai.

 

Todėl prieš prabylant verta pagalvoti apie pasekmes, kurias gali sukelti mūsų žodžiai. Žinokime, kad skirtingiems žmonėms tiesa yra skirtinga.
Dažniau pasverkime savo žodį. Mūsų protas nuo to bus tik ramesnis.


 

 1.3. Asteya (Astėja) – reiškia sąžiningumą, atsižadėjimą minties, kad išoriniai dalykai gali suteikti saugumą ir laimę. Astėja gyvuoja tuomet, kai išnyksta godumas (nesisavinti svetimo, neimti to, kas mums nepriklauso – materialių dalykų, minčių, idėjų, nuopelnų, laikytis konfidencialumo).

 

Supraskime, kad beveik visuomet sąžiningumą aukojame iš baimės ką nors prarasti – pinigus, meilę, pareigas, valdžią. Gyventi sąžiningai galime tik jausdami stiprų ryšį su dvasia.

 

Kai jaučiama vidinė pilnatvė, tuomet nereikia manipuliuoti, veidmainiauti ar apgaudinėti. Sąžiningumas yra įprastinė būsena žmogaus, kurio gyvenimas darnus ir vientisas. Joga teigia, kad darna su aplinka bei tobulėjimas yra natūrali subrendusios sąmonės pasekmė. 


 

 1.4. Brahmacharya (Brachmačarja) – kūniškų malonumų tvardymas, savikontrolė, susilaikymas, susivaldymas, seksualinės energijos kontrolė. Nekontroliuojant savo ego troškimų lengva išklysti iš jogos kelio. Vienintelis kelias į tiesą yra atsakingas elgesys. Visame kame turėtume jausti ribas ir saiką. Brahmačarja – išminties kelias.


 

 1.5. Aparigraha (Aparigracha) – reiškia imti tik tai, kas būtina, nekaupti, mokytis nepriklausyti nuo materialių vertybių, tikėti ir pasitikėti tuo, ką kiekvienam iš mūsų gali pasiūlyti gyvenimas. Tai mokymąsis gyventi paprastai, pasitenkinti tuo, ką turi ir tikėti, kad visa, ko reikia, mums bus duota. Aparigraha reiškia ir protingai bei tinkamai panaudoti savo galias, neišnaudojant kitų. Juk visi mes – gyvenimo mokiniai ir nė vienas nesame viršesnis už kitą. Tai ir dovanų neteikimas ir nepriėmimas – tam, kad išliktume laisvi nuo prisirišimų ir įsiparegojimų. Beje, išmintingai apsispręskime tuomet, kai dovanos nepriėmimas skaudina dovanos davėją.


 

Antroji jogos medžio pakopa:

 

 2. Niyamas (Nijama) – tai asmeninio pobūdžio taisyklės pojūčių (akių, ausų, nosies, liežuvio, burnos, odos) kontrolei. Nijama padeda suvaldyti savo įpročius ir sustiprinti valią. Tai yra vidinės disciplinos principai, jogos medžio liemuo. Kaip ir Jamoje, Nijamoje išskiriami 5 laipteliai:

 

 2.1. Saucha (Šauča) – švara, tyrumas. Tai išorinė (kūno, aplinkos, aprangos, maisto!) ir vidinė (sąmonės) švara. Jogos valymosi technikos (šatkarmos – neti, dhauti, basti, trataka, nauli, kapalabhati), asanos, pranayama valo kūną ir šalina susikaupusius toksinus. Protas taip pat turėtų būti švarus ( mintys, emocijos, poelgiai), mūsų kalba – taip pat.


 

 2.2. Santosha (Santoša) – kuklumas, nuolankumas, pasitenkinimas tuo ką turi, santaika su savimi ir aplinka. Santoša teigia, kad reikia mėgautis kasdienybe, į jogos praktiką žiūrėti kaip į procesą, būseną, o ne būdą tam tikram tikslui pasiekti. Toks požiūris padeda išlaikyti ramią ir harmoningą vidinę būseną.


 

2.3. Tapas – „užsidegimas“, energija. Tai karštas troškimas apvalyti kiekvieną mūsų kūno ir pojūčių ląstelę, kad ir kūnas, ir pojūčiai liktų švarūs ir sveiki, o į mūsų organizmą negalėtų prasiskverbti jokie nešvarumai. Svarbu nuolat kreipti dėmesį į tai, ką valgome, kuo gydomės, ką skaitome, žiūrime per televizorių, apie ką galvojame. Mūsų vidinė ugnis suteikia mums jėgų, siekiant tikslo. Tik valios pastangomis praktikuojantysis tampa stiprus savo kūnu ir protu. Žmogus, užsiimantis joga, vis dažniau atsigręžia į save ir vis sąmoningiau ima suprasti savo poreikius, vadovaujasi vidiniais ženklais, o ne įpročiais ar užgaidomis.


 

 2.4. Svadhyaya  (Svadhjaja) – savišvieta. Bet koks mokymąsis, leidžiantis mums geriau pažinti save, yra svadhjaja. Tai gali būti dvasinių, mokslinių tekstų studijos, maldos, giedojimas, bendravimas su gamta ir pan. Gilėjant savęs suvokimui gilėja ir žmogaus ryšys su Dievu ir pasauliu.


 

 2.5. Ishvara pranidhana ( Išvara pranidhana) - gyvenimas suvokiant Dievo buvimą, ego atsisakymas, savo veiksmų pašventimas Dievo ir visų gyvų sutvėrimų labui nelaukiant atpildo. Ishvarapranidhana skatina mus atsisakyti iliuzinės kontrolės ir atiduoti savo gyvenimą į kitas rankas, kurios suteiks jam pilnatvės ir šventumo, nesvarbu, kaip jas pavadintume – Dievo rankomis ar gamtos prieglobsčiu. Tai meilės ir išminties kelias, mokantis mus būti geresniais.