1. Bet kurios mantros ar stotros kartojimas. Namasmaranas arba džapas kai kuriems žmonėms gali padėti nuraminti savo protą ir vesti jį į koncentraciją, bet tai nėra meditacija.

2. Koncentracija į kurį vieną tašką, panašiai kaip tratakoje, - tai nėra meditacija.

3. Kažkurios vienos minties ar idėjos stebėjimas – tai ne meditacija.

Hatha Yoga Pradipika (2:2) rašo: „Kai juda prana, juda ir čitta. Kai prana nejuda, čitta taip pat nejuda. Taip jogas pasiekia proto stabilumo“.

Tai yra efektyviam proto (minčių) sustabdymui ir dėmesio koncentracijai reikalingas būtent kvėpavimo sulaikymas. Įvairios kvėpavimo technikos valo, treniruoja, ilgina, ištempia kvėpavimo ciklą, veda link ilgesnio kvėpavimo sulaikymo įgūdžių...  

Bahir Kumbhaka (kvėpavimo sulaikymas po iškvėpimo) – vadinama išoriniu sulaikymu, nes oras yra išorėje.

Bahir kumbhaka sudaro hipoksines sąlygas, nes atliekant ją plaučiuose nėra jokio oro ar deguonies rezervo. Šį kvėpavimo sulaikymą rekomenduojama praktikuoti tada, kai jau esate įvaldę Antar Kumbhaką.

„Vis dėlto žmogus visada, net kai viskas yra gerai, nori padaryti dar geriau. Jei deguonis yra gyvybės ir energijos šaltinis, kodėl gi jo neįkvėpus daugiau? Pasirodo, ir šio gėrio galima perdozuoti. Negana to, anglies dioksidas (jį pašaliname iškvėpdami orą) ne mažiau svarbus už deguonį. Jis dalyvauja angliavandenių, baltymų ir riebalų rūgščių sintezėje, skatina organizmo atsinaujinimo procesus, palaiko rūgščių ir šarmų pusiausvyrą, ramina ir padeda numalšinti spazmus.

„Kai deguonies daugėja, o anglies dioksido mažėja, vystosi hipokapnija, – aiškina V. Gavelienė. – Tokiai būsenai tęsiantis, organizmo audiniuose sutrinka medžiagų apykaita, ima badauti milijardai organizmo ląstelių, spazmuoja kraujagyslės.“ Spazmai ypač pavojingi smegenų smulkiosioms kraujagyslėms. Dar įdomiau yra tai, kad anglies dioksido trūkumas ilgainiui sukelia ir deguonies badą, nes hipokapnija slopina kvėpavimo centro veiklą...

Pailgosiose smegenyse esančio kvėpavimo centro aktyvumui didžiausią įtaką turi kraujo dujų sudėtis. O kvėpuojant, žinia, ji keičiasi. Ir kaip yra kenksmingas didžiulis deguonies trūkumas (dūstant), taip kenksmingas ir deguonies perteklius kraujyje. 

Koncentracija į kvėpavimo garsą nukreipia dėmesį nuo išorinių pojūčių į vidinius. Andre Van Lysebeth knygoje „Pranayama“ pažymi, kad udžaji iš esmės yra laiptelis į meditaciją, nes „gili koncentracija į oro tekėjimą ir garsą nukreipia dėmesį nuo išorinių problemų“...

Paneigiant plačiai paplitusią nuomonę, kad stovėsenoje ant galvos smegenys yra geriau aprūpinamos krauju ir deguonimi reikia pasakyti, kad organizmas turi patikimus mechanizmus, kontroliuojančius pratekančio kraujo kiekį visose jo dalyse, nepriklausomai nuo kūno padėties...

Venose cirkuliuoja apie 70 procentų (!!!) viso kraujo. Venos yra kaip kraujo sandėlis, seifas. Tuo atveju, jeigu kažkurioje vietoje reikalingas didesnis kraujo kiekis – pavyzdžiui, aktyvaus fizinio krūvio metu aktyvėja raumenų kraujotaka, esant kraujavimui (dėl bet kokių ekstrinių priežasčių) organizmas rūpinasi, kad gyvybiškai svarbūs organai – smegenys, širdis, inkstai galėtų kuo optimaliau dirbti. Tokiu atveju didėja venų tonusas ir didėja kraujo dalis, keliaujanti į svarbius organus – venos yra tarsi „išspaudžiamos“...

Jogos Sūtros užrašytos sanskrito, o ne lotynų kalba. Todėl išpopuliarėję lotyniški žodžiai ne visiškai atspindi jogos praktikų esmę.

Be to, meditacija klasikinės jogos supratimu, niekada nebuvo “vienu iš atsipalaidavimo būdų”. Pagal Patandžalio Jogos Sūtras - Chitta vritti nirodha – reiškia proto sustabdymą (grubiai verčiant).  Tai nėra tiesiog atsipalaidavimas ar malonumas - tai yra vidinis darbas (pasiekti šią būseną). 

Tai koks visgi yra šios būsenos tikslas?

Didžiausią įtaką kvėpavimo centro aktyvumui daro kraujo dujų sudėtis. Pagrindinis fiziologinis kvėpavimo centro stimulas yra anglies dvideginis, miego arterijomis patenkantis į smegenis. CO2 yra pagrindinis galutinis energijos apykaitos produktas organizme.

Jogoje pranajamos esmė yra gilesnė. Kiekvienas žmogus turi ribotumus, t.y. tam tikrą pranos kiekį. Tą nustato mūsų pačių karma iš ankstesnių gyvenimų. Ir apkaltinti čia nėra ko...

Krišnamačarjos šeimos šaknys - iš prieš tūkstantį metų gyvenusio pietų Indijos jogo Nathamuni, o taip pat – iš Nammashvara, vieno didžiausių vaišnavų šventųjų. Todėl nieko keisto, kad vaikas jau nuo 6 metų buvo mokomas Vedų, sanskrito, šventųjų tekstų, o būdamas dvylikos jis paliko tėvų namus ir keliavo mokytis toliau. Jis išmanė tradicines disciplinas ir tapo vienu geriausių senovės vedų ir jogos tekstų, Indijos filosofijos, astrologijos, ajurvedos ir muzikos žinovų...

Indra Devi (latviškai - Eiženija Pētersone) gimė 1899m. Rygoje (Latvija).  Ji vadinama pirmąja jogos ledi, kadangi buvo pirmoji vakarietė jogos mokytoja moteris, populiarinusi jogą Kinijoje, Amerikoje, Meksikoje, Argentinoje.

Pirmojo Pasaulinio karo metu Petersonų šeima iš Rygos persikėlė į Sankt Peterburgą (Rusija). Ten mergina baigė gimnaziją ir, svajodama tapti aktore, įstojo į teatro mokyklą. Vėliau ji emigravo į Latviją, Lenkiją, Vokietiją, kur dirbo aktore.

1954m. Sri B.K.S. Ajengaras pirmą kartą apsilankė Europoje. Jo dėka vakarams atsivėrė joga. XX a. pradžioje net savo tėvynėje būdama nelabai populiari, ji išgyveno atgimimą. 

1966 metais Ajengaro išleista knyga „Yoga dipika“ su aprašytomis 200 asanų buvo pripažinta jogos biblija.

Palikęs tėvų namus jis keliavo po Himalajus. Ypatingai jo dėmesį traukė tokios vietovės kaip Kailašas, Manasarovaras ir kt., kurios per amžius buvo visokių mistikų, asketų, dvasinių ieškotojų bei praktikų prieglobsčiu. Kalnuose praleidęs ilgus metus, savo gyvenimą nutarė pašvęsti žmonijai...