Esant ilgai trunkančiai hipoksijai (gyvenant kalnuose) palaipsniui vystosi kompensaciniai organizmo pakitimai ląsteliniame lygmenyje: didėja plaučių audinių masė, formuojasi, plečiasi naujų smulkių kapiliarų tinklas visuose organuose ir audiniuose (kad gerėtų jų mityba) – smegenyse taip pat, kraujyje daugėja eritrocitų, daugėja hemoglobino kiekis, kuris ir yra vienintelis deguonies pernešėjas į visus audinius, raumenyse daugėja energijos gamybą vykdančių mitochondrijų kiekis.  Kalnų gyventojų hemoglobino kiekio kraujyje norma gali būti net 170 ml/l . Taip pat retesnis oras kalnuose spartina medžiagų apykaitą.

Svami Satjananda Sarasvati, vienas iš Biharo jogos mokyklos įkūrėjų, teigė, kad

nepraktikuojant tokios koncentracijos asanų efektyvumo lieka tik 10 procentų. Norint viso 100 procentų yra būtina stebėti savo minčių srautą, naudojant tam drišti bei kitas pagalbines technikas.

Praeito amžiaus viduryje Karlas Gustavas Jungas susikirstė žmones į intravertus ir ekstravertus. Šiandien profesorius Jonathan Chick ir jo kolegos psichologai yra įsitikinę, kad šis modelis nėra pilnas. Juk tarp intravertų yra tokių, kurie komfortiškai jaučiasi artimų draugų apsuptyje, ir tokių, kurie sąmoningai vengia bet kokio bendravimo.

Mokslininkai pasiūlė skirstyti intravertus į 4 tipus, ir ši klasifikacija atsako į daugelį klausimų.

1. Pirmiausia pripažinkite savo problemą. Nereikia slėptis, apgaudinėti tiek kitus, tiek save, maskuotis po kauke, šypsena ar abejingumu...

Gyvenimas pilnas nesibaigiančių visokio plauko problemų. Kai kurios jų yra realios, o kai kurias mes susikuriame patys dėl neišmanymo, nenorėjimo laviruoti, susitaikyti, būti išmintingesni ir lankstesni. 

Klaidingas suvokimas, užsiciklinimas visokiose smulkmenose, išgalvoti pergyvenimai ir kitas mentalinis šlamštas teršia mūsų sąmonę ir eikvoja jėgas. Kas gi yra tas balastas, trukdantis normaliai gyventi?

1. Bet kurios mantros ar stotros kartojimas. Namasmaranas arba džapas kai kuriems žmonėms gali padėti nuraminti savo protą ir vesti jį į koncentraciją, bet tai nėra meditacija.

2. Koncentracija į kurį vieną tašką, panašiai kaip tratakoje, - tai nėra meditacija.

3. Kažkurios vienos minties ar idėjos stebėjimas – tai ne meditacija.

Hatha Yoga Pradipika (2:2) rašo: „Kai juda prana, juda ir čitta. Kai prana nejuda, čitta taip pat nejuda. Taip jogas pasiekia proto stabilumo“.

Tai yra efektyviam proto (minčių) sustabdymui ir dėmesio koncentracijai reikalingas būtent kvėpavimo sulaikymas. Įvairios kvėpavimo technikos valo, treniruoja, ilgina, ištempia kvėpavimo ciklą, veda link ilgesnio kvėpavimo sulaikymo įgūdžių...  

Bahir Kumbhaka (kvėpavimo sulaikymas po iškvėpimo) – vadinama išoriniu sulaikymu, nes oras yra išorėje.

Bahir kumbhaka sudaro hipoksines sąlygas, nes atliekant ją plaučiuose nėra jokio oro ar deguonies rezervo. Šį kvėpavimo sulaikymą rekomenduojama praktikuoti tada, kai jau esate įvaldę Antar Kumbhaką.

„Vis dėlto žmogus visada, net kai viskas yra gerai, nori padaryti dar geriau. Jei deguonis yra gyvybės ir energijos šaltinis, kodėl gi jo neįkvėpus daugiau? Pasirodo, ir šio gėrio galima perdozuoti. Negana to, anglies dioksidas (jį pašaliname iškvėpdami orą) ne mažiau svarbus už deguonį. Jis dalyvauja angliavandenių, baltymų ir riebalų rūgščių sintezėje, skatina organizmo atsinaujinimo procesus, palaiko rūgščių ir šarmų pusiausvyrą, ramina ir padeda numalšinti spazmus.

„Kai deguonies daugėja, o anglies dioksido mažėja, vystosi hipokapnija, – aiškina V. Gavelienė. – Tokiai būsenai tęsiantis, organizmo audiniuose sutrinka medžiagų apykaita, ima badauti milijardai organizmo ląstelių, spazmuoja kraujagyslės.“ Spazmai ypač pavojingi smegenų smulkiosioms kraujagyslėms. Dar įdomiau yra tai, kad anglies dioksido trūkumas ilgainiui sukelia ir deguonies badą, nes hipokapnija slopina kvėpavimo centro veiklą...

Pailgosiose smegenyse esančio kvėpavimo centro aktyvumui didžiausią įtaką turi kraujo dujų sudėtis. O kvėpuojant, žinia, ji keičiasi. Ir kaip yra kenksmingas didžiulis deguonies trūkumas (dūstant), taip kenksmingas ir deguonies perteklius kraujyje. 

Koncentracija į kvėpavimo garsą nukreipia dėmesį nuo išorinių pojūčių į vidinius. Andre Van Lysebeth knygoje „Pranayama“ pažymi, kad udžaji iš esmės yra laiptelis į meditaciją, nes „gili koncentracija į oro tekėjimą ir garsą nukreipia dėmesį nuo išorinių problemų“...

Paneigiant plačiai paplitusią nuomonę, kad stovėsenoje ant galvos smegenys yra geriau aprūpinamos krauju ir deguonimi reikia pasakyti, kad organizmas turi patikimus mechanizmus, kontroliuojančius pratekančio kraujo kiekį visose jo dalyse, nepriklausomai nuo kūno padėties...

Venose cirkuliuoja apie 70 procentų (!!!) viso kraujo. Venos yra kaip kraujo sandėlis, seifas. Tuo atveju, jeigu kažkurioje vietoje reikalingas didesnis kraujo kiekis – pavyzdžiui, aktyvaus fizinio krūvio metu aktyvėja raumenų kraujotaka, esant kraujavimui (dėl bet kokių ekstrinių priežasčių) organizmas rūpinasi, kad gyvybiškai svarbūs organai – smegenys, širdis, inkstai galėtų kuo optimaliau dirbti. Tokiu atveju didėja venų tonusas ir didėja kraujo dalis, keliaujanti į svarbius organus – venos yra tarsi „išspaudžiamos“...

Jogos Sūtros užrašytos sanskrito, o ne lotynų kalba. Todėl išpopuliarėję lotyniški žodžiai ne visiškai atspindi jogos praktikų esmę.

Be to, meditacija klasikinės jogos supratimu, niekada nebuvo “vienu iš atsipalaidavimo būdų”. Pagal Patandžalio Jogos Sūtras - Chitta vritti nirodha – reiškia proto sustabdymą (grubiai verčiant).  Tai nėra tiesiog atsipalaidavimas ar malonumas - tai yra vidinis darbas (pasiekti šią būseną). 

Tai koks visgi yra šios būsenos tikslas?

Didžiausią įtaką kvėpavimo centro aktyvumui daro kraujo dujų sudėtis. Pagrindinis fiziologinis kvėpavimo centro stimulas yra anglies dvideginis, miego arterijomis patenkantis į smegenis. CO2 yra pagrindinis galutinis energijos apykaitos produktas organizme.