- Kuo remtis gyvenime – protu ar jausmais?
- Protas turi jausmus, o jausmai – protą.
- O kas yra geriau...

Tiek sielai, tiek protui, tiek kūnui nebus gana tiek, kiek jiems suteikiame. Troškimai – ne tik dideli gyvenimo planai ir dvasios norai. Tai mintys, kasdien aplankančios nepastebimai, jausmų nuotrupos, kūno poreikiai, žemiškos smulkmenos, trumpalaikiai siekiai, svajonės ir visa tai, ko laukiame. Troškimais pripildyta kiekviena gyvenimo akimirka.

Kiekvieno žmogaus gyvenimas iš tikrųjų susideda iš menkniekių. Didybė – tai mentalinė abstrakcija ir mėgstamiausia ego svajonė. Čia paradoksas tas, kad didybės pamatas – pagarba šios akimirkos smulkmenoms, o ne didybės idėjos vaikymasis.

Kartą žymus samurajus, laimėjęs daugelį savo kovų, kreipėsi į išminčių, kad šis parodytų jam, „didžiajam kariui“, kelią į rojų.

Išminčius pradėjo juoktis...

Kai imi mąstyti apie gyvenimo esmę, tai pinigų ir daiktų poreikis mažėja. Kartu visuomenei daraisi nenaudingas. Taigi vartojimas skatinamas visais įmanomais būdais. Tibetiečiai sako, kad Vakarai net budizmą padaro vartotojišką, jį iškreipia, paversdami savotiška psichologija, psichoterapija, priemone, padedančia patogiau gyventi visuomenėje, prie jos prisitaikyti.

Yra li­go­nių ka­te­go­ri­ja – „mirš­tan­čios gul­bės“, ku­rie ser­ga dau­gy­be įsi­vaiz­duo­ja­mų li­gų, mi­na ke­lius pas gy­dy­to­jus, nuo­lat sė­di po­lik­li­ni­ko­se, pri­si­gal­vo­ja simp­to­mų, lau­kia vė­žio ir mir­ties, ir nie­kaip su­lauk­ti ne­ga­li. To­kio nei iš­gy­dy­ti ga­li, nei pa­dė­ti, nei jis no­ri pa­gy­ti.

To­kiems žmo­nėms trūks­ta gy­ve­ni­mo mei­lės.

Praniniame lygmenyje ši poza teigiamai veikia Vishuddha ir Anahata energetinius centrus.

Emociniame lygmenyje ji padeda „nuleisti garą“, nurimti emocinę įtampą, atsiradusią dėl streso, pykčio, nuoskaudų, neišsakytų priekaištų. Liūto riaumojimas skatina išreikšti tai, kas užslepiama mūsų viduje. Todėl ši praktika ramina.

Mentaliniame lygmenyje ji leidžia „atjungti galvą“, t.y. skatina lengviau pamiršti įkyrias mintis, rutiną ir problemas.

Fiziniame lygmenyje Simhasanos poveikis taip pat yra labai reikšmingas...

Kiekvieną akimirką įmanoma pradėti statyti vidinius filtrus tam, jog šlamštas nepasiektų minčių, o siela valytųsi lyg vanduo. Nors ir iš lėto, nors ir menkais darbais, tačiau pradėti visada naudinga. Vertingai praleistas laikas dovanoja turiningą gyvenimą.

Kodėl laikui bėgant visos gyvenimo spalvos nublunka ir netrikdomą ramybę pakeičia graužiantis nerimas? Gal todėl, kad daugėja problemų? Ne - todėl, kad bręsdamas žmogus įpranta reikšti neigiamą požiūrį. Nepasitenkinimas – stipresnis jausmas negu jaukumo ir ramybės teikiama palaima.

Atrodo, pasaulyje iš tikrųjų galią turi tik jausmai. Šie keičia viską, kas aplinkui, papildo patys save bei vienas kitą. Jausmai – lyg variklis, motoras, ratelis ar rūpestingos rankos, sukančios kiekvieno gyvenimą lyg vandens malūną. Jie puikiai apibūdina žmogų, jo prigimtį ir esybę, norus, išgyvenimus – viskas pagrįsta išorinių ar vidinių jutimų pagrindu.

Plastikas nesuyra kaip natūralios medžiagos, pavyzdžiui, popierius ar medvilnė: bėgant šimtmečiams jis kuo toliau, tuo labiau skyla į smulkesnius nuodingus junginius. Mažyčiai jūrose randami plastiko gabalėliai kartais vadinami „undinių ašaromis“ – vargu, ar atliekos vertos tokio romantiško pavadinimo. Įsipainioję tarp plastiko atliekų žūsta daugybė jūros paukščių ir žinduolių, dar pavojingesni yra toksinai, su plastiku patenkantys į mitybos grandinę – pražūtingieji nuodai ilgainiui prasiskverbia visur: nuo smulkiausio planktono iki stambiausių banginių.

Šis Mark Nepo tekstas yra skirtas tiems, kas nori realių permainų savo gyvenime. Tiems, kas jau seniai nori, bet nedrįsta, bijo, nerimauja dėl to, kas bus, jeigu... Jį kelis kartus turėtų perskaityti tas, kam „ankšta“, „dūsta“, kas jaučia, kad nenori to, ką turi dabar.

Visada galima rasti pateisinimą tam, kad padarytum kažką negero. Iš tikrųjų yra daug protingų žmonių, gebančių sau įrodyti, kad kažkas neteisingo vis dėlto yra teisinga...

Vat sėdau galvoti šiandien, kaip ten yra su tom sėkmės istorijom. Su tais besišypsančiais veidais. Kiek tiesos šiame gyvenimo šokyje?

Kiek iš tikro -iausių gretose yra laimingų žmonių? Laimingų ir besidalijančių savo laime. Mylinčių ir ne tiek be priekaištų atrodančių, kiek gebančių tiesiai, be melo atsakyti, kaip jie iš tikro gyvena, ką iš tikrųjų jaučia, kokia tikroji jų sėkmingo veido ant žurnalo viršelio kaina… Nes būtent jų dėka didžioji dalis žmonijos galvoja, kad nori taip gyventi. Daug, labai daug to siekia ir klupinėja karjerų laiptais ir iššūkių brūzgynais.

Pas dzeno mokytoją dvidešimt vienuolių ir viena vienuolė praktikavo meditaciją.
Nors vienuolės drabužiai buvo labai kuklūs, o galva nuskusta plikai, ji atrodė labai miela. Keli vienuoliai paslapčia ją įsimylėjo...