į pradžią turinys susisiekite  
Skaitiniai » Laisvalaikiui
Troškimai

Tiek sielai, tiek protui, tiek kūnui nebus gana tiek, kiek jiems suteikiame. Troškimai – ne tik dideli gyvenimo planai ir dvasios norai. Tai mintys, kasdien aplankančios nepastebimai, jausmų nuotrupos, kūno poreikiai, žemiškos smulkmenos, trumpalaikiai siekiai, svajonės ir visa tai, ko laukiame. Troškimais pripildyta kiekviena gyvenimo akimirka...

plačiau
 
Apie vertingą gyvenimą

Kiekvieną akimirką įmanoma pradėti statyti vidinius filtrus tam, jog šlamštas nepasiektų minčių, o siela valytųsi lyg vanduo. Nors ir iš lėto, nors ir menkais darbais, tačiau pradėti visada naudinga. Vertingai praleistas laikas dovanoja turiningą gyvenimą.

plačiau
 
Jausmai

Kai gyvenime – daugybė chaoso, didžiausia prabanga tampa tiesiog tikrumas. Atviras bei nuoširdus laikas, žmogus, mintys – štai kas atidengia slaptingo, tikrojo gyvenimo šydą ir kas vėliau kuria miražus kasdienybės spektakliui.

plačiau
 
Gyvenimo pojūčiai

Ar teko kada pasinerti į savo penkių pojūčių sintezę? Ar teko juos sumaišyti, supainioti, dauginti ir dalinti; žaisti instinktų kelrodžiais kaip spalvotais rutuliukais? Lyg būti apsigobus švelniomis paslapties dulkelėmis, kurių lengvume tūno kažkokia tiesa.

plačiau
 
Tyla

Jei žmogus nekalba apie vienokį ar kitokį dalyką, galimi du variantai – arba tai jam nereiškia nieko, arba yra viskas. Aplinkiniams dažnai sunku pamatyti tą ribą; pajusti, ar šalia esančio širdis smarkiai dega troškimais, ar tuo klausimu žmogaus mintys yra lyg skurdūs augalėliai tyrlaukiuose.

plačiau
 
Gyventi žmogiškai

Žmogus – tokia būtybė, kurios troškimai beribiai. Vaikas čiumpa bet ką, ką pamato; paauglys taip pat turi perbristi visas balas; ir net suaugęs dažnai mėto gyvenimui kvailus iššūkius.

plačiau
 
Apie savanaudiškumą

Kiekvienas žmogus iš prigimties, daugiau ar mažiau, yra savanaudis. Kad ir ką bedarytų ar nedarytų nieko – visada toks ir bus. Bet tai nėra blogai! Juk savanaudiškumas – dvejopa ir tuo įdomi savybė...

plačiau
 
Blyksniai

Dangus pražysta tamsiausią akimirką žvaigždėmis bei magija žmogui, pratusiam prie saulės pilno ir aiškaus mėlio. Tą vienintelį momentą lyg blyksnis, lyg žaibas nušviečiamas dangus plūsta širdin nenumaldoma pilnatvės, o kartu ir keisto vienišumo banga.

plačiau
 
Jūsų pasirinkimas

Žmogus iš kitų žmonių dažnai išmoksta civilizacijos sukurtų dalykų. Tačiau tai būtų niekis, jei šie nestovėtų ant svarbių gyvenimo tikrovės ir prigimties pamatų, kurių galima pasisemti tiesiog iš savęs bei gamtos – to šaltinio, iš kurio pats užgimei.

plačiau
 
Meilė

Kai kasnakt, šviečiant mėnuliui, pešasi rainos katės, šypsausi. Kai girdžiu didelių varnų krankimą, mintyse regiu, kaip jos sukasi aplink aukštų pušų viršūnes, siūbuojančias vakaro danguje. Kai miško tylą skrodžia pelėdos ūbavimas, širdyje pasidaro taip ramu ir gera. Kai pavasaris pražysta ne tik rausvais pumpurais, bet ir šimtais jaunų paukščių, rodos, pati gimstu iš naujo.

plačiau
 
Dangaus laivai

Melsvam vaikystės spinduly,

Tykiam drugių pavėsy,

Biro dangaus laivai balti,

Žemėn bures ištiesę.

plačiau
 
Sapnai

Lyja rugpjūčio dangus. Jūra, dar gražesnė už šimtais tamsių atspalvių dažytą dangų, smarkiai mušasi į statų krantą, o drėgnas smėlis vis šoka ir šoka vėjy.

Pušys pamažu lenkiasi laukinėms bangoms ir, rodos, vieną dieną jos ims šokti kartu su smėliu, bet neilgai trukus sukniubs mirtinai pavargusios, pametusios rankas ir plaukus.

plačiau
 
Namai

Aitvarais nuskris balandžiai

Ir paliks žemės rankas;

Šuo benamis odą kandžios,

Kol lietaus globą suras.

plačiau
 
Pavasario laumės

Pavasario saulės pirmos

Pabučiuoti debesys mainos,

Glosto žemę šešėliais tylos,

Kuriuos girdisi laumių dainos.

plačiau
 
Vasara

Užklota drugių sparnais,

Danguje be debesies,

Vakaro lietuj sklandai –

Vasara mano širdies.

plačiau
 
Kokonai skirti tikriems vikšreliams

Išoriškai žmogus nesinešioja su savimi namelio. Neturi jokios dangos – nei kiauto, nei lukšto, nei į kokoną susisukti nemoka. Tačiau tenai, savo viduje, kur jis tiktai pats su savimi, žmogus viską moka ir gali.

plačiau
 
Nepaskęsk

Gyvenimas kaip jūra ritasi bangomis, ir šios labai įvairios. Tu, žmogau, plūduriuoji šiltų srovių nešamas, vėliau imi plaukti nugara. Netikėta banga truputį panardina, tu atsikosėji ir tuomet plauki ant pilvo. Kai vanduo  nurimsta, vėl plūduriuoji...

 

 

plačiau
 
Pirmą kartą

Niekas neatsimena savo pirmųjų gyvenimo akimirkų. Pirmąsyk pramerktų, lyg žuvies akių, savo baugaus ir smalsaus žvilgsnio. Nevalingų ir dar menkai pažįstamų galūnių judesių. Garso, sklindančio kažkur iš tavęs ir oro, kuriame plūduriuoja šimtai kitų neaiškių dalykų. Savo pirmųjų jausmų ir sapnų, kuriuose aikčiojai iš naujo regėdamas pasaulį... Prisiminimai prasideda ties vaikyste. Saldžia ir naivia, tačiau tyra, mylima ir tokia vienintele...

plačiau
 
*

Tylos lietus –

Varna virš pušų,

Pilkas smėlis,

Arbatos kvapas tavo plaukuose.

plačiau