į pradžią turinys susisiekite  
Skaitiniai » Laisvalaikiui
Meilė

Kai kasnakt, šviečiant mėnuliui, pešasi rainos katės, šypsausi. Kai girdžiu didelių varnų krankimą, mintyse regiu, kaip jos sukasi aplink aukštų pušų viršūnes, siūbuojančias vakaro danguje. Kai miško tylą skrodžia pelėdos ūbavimas, širdyje pasidaro taip ramu ir gera. Kai pavasaris pražysta ne tik rausvais pumpurais, bet ir šimtais jaunų paukščių, rodos, pati gimstu iš naujo. O vidury žiemos, švystelėjus šaltai saulei, girdžiu, kaip mažos snaigės šnabždasi plaukuose. Tvankią ir šviesią vasaros naktį, kai niekas nemiega ir svirpliai čirpia taip garsiai kaip niekada, šypsausi dar labiau.

 

Klausytis debesų labai įdomu – jie kaskart vis kitokie. Nebijo keistis, nebijo paleisti saulės spindulių ir apkabinti mėnulio. Šilta ir svaigu justi jų virpantį lietų, tekant saulei. Didis baugumas plūsta širdin audros metu. O žiūrint į jūrą, jauną, tylią ir melsvą saulėje, ar į tamsiomis bangomis gludinančią akmenis ir balkšvais purslais taškančią veidą, akys žiba lyg kristalėliai, atspindintys paslaptingą pasaulį – ir jūros, ir širdies.

 

Visai kitaip būna atsigręžus į miestą ir mašinas. Tuomet girdėti tik triukšmas, blaškantis ir varginantis. Niekada nejaučiu tauraus jausmo pačiam metalo ar plastmasės dirbiniui, negaliu į jį žiūrėti taip ilgai, kaip galiu stebėti varnas pušyse ar žuvų keliamus ratilus vandenyje. Ir vienintelė ašara, kuri trykšta mašinų apsupty, yra gailesčio ašara tam, kuris jau pamilo miestą taip, kaip turėtų mylėti tiktai gamtą.

 

Simona Gavelytė