į pradžią turinys susisiekite  
Skaitiniai » Laisvalaikiui
Pirmą kartą

 

                      Niekas neatsimena savo pirmųjų gyvenimo akimirkų. Pirmąsyk pramerktų, lyg žuvies akių, savo baugaus ir smalsaus žvilgsnio. Nevalingų ir dar menkai pažįstamų galūnių judesių. Garso, sklindančio kažkur iš tavęs ir oro, kuriame plūduriuoja šimtai kitų neaiškių dalykų. Savo pirmųjų jausmų ir sapnų, kuriuose aikčiojai iš naujo regėdamas pasaulį... Prisiminimai prasideda ties vaikyste. Saldžia ir naivia, tačiau tyra, mylima ir tokia vienintele.

 

                      Mažas berniukas, saulėje nublukusiais šortukais, šukų niekad nemačiusiais, užtat vėjo spalvų suguldytais plaukais, rimčiausiu, kokiu tik įmanoma vaikui veidu, klūpi susilenkęs ir smulkiais pirštais kapsto drėgną žemę. Vėliau, lyg varlė staigiai atsitiesia ir plačiai rodydamas savo bedantę burną, pradeda kažką šūkauti. Jis rado slieką! Tuo tarpu mergaitė, šviesia ir kiek dėmėta suknute, mamos supintais plaukais, sėdi ant liepto krašto, o upelin vienas po kito byra ramunių lapeliai. Ar tas baltapūkis ją myli? Šaltas ir nebylus vanduo teka, nusinešdamas baltus gėlės likučius.

 

                      Diena ypatinga – berniukas pirmąkart ruošiasi žvejoti, o mergaitė supranta, kad gali mylėti ne vien mamą ir tėtę. Tokių pirmų kartų – begalės. Keliai, iki tol dar niekad nematę nubrozdinimų ir oda, nejutusi dilgėlių. Delnai, pirmąsyk laikantys žiogą ir akys, stebinčios kolorado vabalus. Išsvajotasis dviratis ir pirmasis jo bučinys su tvora ar pakelės stulpu. Žiemą – liežuvis, prilipęs prie to paties stulpo. Rankų makalavimai vandenyje ir šūksniai : „žiūrėk, aš moku plaukti!” Pirmoji knygelė, kurios žodžiai nugulę giliai širdin.

 

                      Augant, vėliau jau bręstant, o galiausiai – senstant, pirmų kartų lieką vis mažiau. Žmogus tampa santūrus, kartais abejingas, perdėtai rimtai žiūri į pasaulį, dedasi daug patyręs ir viską išmanantis. Savo gyvenimo išmintį bando įsiūlyti kitiems. Taip negerai. Kuo dažniau derėtų išbandyti ką nors naujo, atrasti pirmų kartų, leisti klysti sau ir kitiems. Nebijoti nusišypsoti ar pasisveikinti su tuo, su kuriuo niekada nesisveikinai. Iš naujo padaryti tai, ką darei vaikystėje. O geriausiai – įgyvendinti vieną ar kitą svajonę. Tuomet toks lyg apvalaus mėnulio paveiktas žmogus spinduliuotų. O spindulių mums reikia, ir kuo daugiau. Nes žiemą saulė mėgsta pamiegoti.

 

                                                                       Simona Gavelytė