į pradžią turinys susisiekite  
Skaitiniai » Straipsniai
Mauna - tylos praktika

Tylėjimas kaip dvasinė praktika egzistavo nuo neatmenamų laikų daugelyje religijų bei dvasinių mokymų. Dažniausiai tai buvo asketinė vienuolių praktika – tylėjimo įžadai, atsiskyrimas išeinant į kalnus, dykumas, miškus, malda vienumoje.


Žinoma, svarbiausia čia – ne tiesioginis išorinės kalbos atsisakymas, bet proto tyla, susitapatinimas su savo vidine tyla ir energijos sėmimasis iš jos.
Mauna – tai ne mąstymas tylint. Tai greičiau meditacija, pasinėrimas, gilinimąsis į save, svarbiausia žmogaus vidinė būsena.


Ir tai visiškai nereiškia, kad tylėjimas atneša naudos tik atsiskyrėliams ir vienuoliams. Tylėjimas visiems suteikia vidinės harmonijos ir psichinės sveikatos pojūtį, išsaugo energiją, padeda kontroliuoti emocijas, padeda vystytis intuicijai. Tylėjimas stebuklingu būdu ramina smegenis ir nervus. Visi žinome, kad sergančiam žmogui bendrauti nesinori.


Kuo daugiau tuščių plepalų, tuo labiau chaotiškas ir nestabilus mūsų protas. Mes negirdime nei kitų, nei patys savęs, nei aplinkinio pasaulio. Beprasmės kalbos atima daugybę energijos, kurią galėtume panaudoti aukštesniems tikslams.

Dieve, apsaugok mane nuo pagundos kiekviena proga ką nors pasakyti (Teresė Akvilietė).